Vadina

Darbuojuosi miškų urėdijoje, šiuo metu atliekame miško sodinimo darbus. Be esamų nuolatinių darbuotojų ateina ir daug laikinų, realiai priima bet ką nes labai trūksta darbo jėgos. Aš ir mano keli draugai esame vieninteliai kolektyve, kurie negeria ir nerūko. Visas likęs kolektyvas kas dieną kilnoja darbe stikliuką, degtinė ir alus iš bambalio liejasi laisvai, vadovai į tai nelabai kreipia dėmesį nes jiems svarbu bele jie dirba. Tie kurie negeria atlieka didžiąją dalį viso darbo, tampo maišus kol kiti daužo cigariuką. Pastebėjau, jog į mus negeriančius visa likusi liaudis žiūri kaip į kokius atsiskyrėlius. Vadina mus kupranugariais, robotais, plėšikais. Jų akimis mes tai kažkokie mėmės, kurie draskosi ir prakaituoja kai tuo tarpu jie bučiuoja bambalį. Man tai keistas toks žmonių požiūris į kitus. Mes dirbame kruopščiai ir atsakingai, bet dienos pabaigoje jie vis tiek laiko save lyderiais, nes jų daugiau todėl jie ir padirba daugiau. Ar esate susidūrę su panašiais dalykais savo darbe ar aplinkoje? Kaip siūlytumėte reaguoti į tokius asmenis?

Ka manote jus? Ar tikrai butina?
https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/konservatoriai-ruosia-naujove-si-karta-del-kelio-zenklu-vadina-sovietiniu-palikimu-n1328936

Sveiki,
Jaunimo žodyne neradau paaiškinimo kai žmonės (šiaip tarp vyresnių girdėdavau, bet ir jaunesni naudoja šį slang) vadinti kitą (ypač merginą) “afrodite”.
Ar tai labiau ironija ar sarkazmas? Ar tikrai tiesiog žmonės kurie vadina mergina/moteri afrodite mano jog ji tiesiog graži?
Idomu sužinoti, nes dažnai esu girdėjus tarp lietuvių.

Gif ante Jiff ani palakala.., led gift lo 't' silent cheyala Ane discussion unna rojulu nundi chustunna.., it's a moving meme., Alantidi ivala sub lo poindi.., ledu apesaru.., mee valla apesaru.., mee andari valla..,
Nenu sub lo lurking chesey rojulu avi.., u/pretty_parsnip3688 manchi manchi gif latho comment chesevadu.., chala wholesome undevi.., tarwata ippudu silent ga unna oka mod kuda manchi gifs esevaru..,
Ippudu ee sub history cheppi mee andarini blame chestundi sub quality ekkada padindani kaadu.. sub lo gif abuse chesinavallu digajararu ani cheppataniki..,
Okati straight ga cheppatam radu., anesi '/s' ani pettadam, nenu enno gifu lu funny ga undalani try chesa., knew i never really made anything good for the sub kani evarokallu ekkada vadina oka happiness.., kani eppudu okkalani abuse cheyataniki use cheyaledu.., emanna untey direct ga tittadame.., meeru tittukondi, me point ni defend cheskondi.
Evaro Edo opinion post or something estaru.., daniki kinda tidata gif.., pakkane /s, Anataniki dairyam lenappudu, adi nachanapudu deniki inni extralu. Ippudu emi telinattu mods gif enable cheyi anatam..,
Asalu deniki cheyali ilanti chillara subyulu kosam.., nenu enno godavalu chusa ee sub lo.., kaani ilanti pilla pooku chestalu ee madya batch lone ochayi ., particular ga evarini denganu., adi evaru ane realisation Vallake ostey manchidi..,
Thankyou Mods for making harsh decisions for maintaining the subs dignity (chala poindi na valla ., I am sorry)

Aš asmenikai tai tuos kurie nėra normalūs kaip pvz gėjai ir visi trans žmonės ir tu zmoniu kurie visus vadina vatnikais ir fašistais nes garantuoju jie patys nežino ką tai reiškia

Bute negyvenau jau gal daugiau nei 10 metų, bet teko sugrįžti. Turiu pripažinti, kad likau nustebusi. Neatsimenu, kad butuose būtų tiek daug problemų su garso izoliacija. Tačiau dalykas, palikęs dar didesnį įspūdį buvo pati namo gyventojų demografija. Toks jausmas, kad daugiabutyje, kuriame atsidūriau pasitaikė itin didelė degradų koncentracija. Kaimynai iš vieno šono yra kažkokie alkašai, seni bezdalai, kurie nuolatos riejasi. Nu žodžiu senas diedas (labai galimai girtas) ištisai rėkia ant senos bobos, ją vadina dalbajobe ir t.t. you get the point. Jei atvirai tai būtų palaima jei vienas iš jų kurią dieną tiesiog užsilenktų. Kaimynė iš viršaus kiekvieną darbo dieną 21-22val (beveik tada kai einu miegot, nes esu abiturientė, kuriai reikia miego) garsiai kalba telefonu, taip garsiai, kad net aš galėčiau pasijungti į jų pokalbį ir nenusišnekėčiau. Kaimynai iš dar kitos pusės yra absoliutus topas. Jie kiekvieną savaitę nuo penktadienio iki pat sekmadienio vakarais iki išnaktų leidžia savo šūdiną muziką garsiai ir galimai geria, tūsina kaip alkašai (policija jiems ir tiems seniems bezdalams būtent dėl šių priežasčių buvo kviesta ir ne kartą). Žodžių, man kyla klausimas ar tokie žmonės yra dažnas reiškinys daugiabučiuose, ar čia man baisiai nepasisekė? O gal apskritai jų gyvenimo būdas yra normalus ir nekvescionuotinas? Kad ir kaip bebūtų, matematikos tokioje aplinkoje nihuja neišmoksi.

Kodėl Landsbergį žiniasklaida vadina profesoriumi? Nesitiki, kad jis dar dėsto. Suprasčiau jei dar Dr. kreiptusi, jei jis turi laipsnį, bet profesoriumi tai skamba labai keistai. Tas pats kaip į Grybauskaite toliau kreiptis prezidente ar į draugelį kuris vairavo taxi prieš 20 metu - pone taxiste. Ar yra kažkoks backstory ar tiesiog žiniasklaida atsilupus?

Paaiskinkit man, millenialsui, kaip ir kodel atsirado sitas kalbos vezys, kreipinys "seni"? Toks ispudis kad sitas kreipinys skirtas invaliduoti viska, kas buvo pasakyta iki tol. Jei girdziu kazkas tarpusavy vienas kita seniu vadina, iskart assuminu, kad retardai. Ar cia naujos kartos šūdžodis "tipo"? Taip, zinau, kad "seni" naudojamas jau labai seniai, bet tik dabar sugalvojau pasiteirauti reddit intiligentijos :) +using internet explorer takes time.

Emilija skaitoma kaip Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos didvyrė. Daugelis vadina ją lietuve, lenke arba lenke-lietuve.
O kas šiaip ji ištikrųjų yra?
Lenkai pasakys, kad ji lenke nes mat ji lenkiškose žemėse gimė ir, kad Vilnius lenkiškas miestas, plius jos kraujas ir taip lenkiškas yra ir save lenke vadino.
Ka manot apie tai? Pritartumėte ?

Mane pradėjo užknist tas arogantiškas paprasto lietuvio ego, kai jis galvoja, kad yra kažkuo protingesnis žiūrint Arną, (kuris niekad nekuria originalaus turinio ir savo turinį vadina “vertingu”) arba Martą (kuris nenustodamas dabar pasakoja, kaip gerai gyvena ir propoguoja savo Andrew Tate idėjas)
Arnas ypač, šitas vaikas nesusotadamas važiuoja ant kitų žmonių pomėgių/dalykų kuriuos jie žiūri ir toliau šneka, kad PVS Roast Battle su katleriais ir Stonkais yra geras turinys?? Mes rimtai pradėsim vardint vertingą turinį kažkokių washed gezų bairiukus?
Martas dabar Andrew Tate fazėje galvoja, jog siekia gyvenimo aukštumas, nors turbūt pamiršo, kad niekas už Lietuvos sienų jo nežino.
“Nemėgsti, nežiūrėk” - vat ir nežiūriu, bet pastovi kalba iš bendraamžių apie tuos Lietuvos influencerius tiesiog nervina. Niekad kasdienybėje apie tai negalvoju, bet šeip kilo idėja pasidalint.
Ir ne, aš neesu celofano mylėtojas ar Jungle King Viršilos dickrideris, tiesiog apskritai Lietuvos ‘influenceriai’ dažniausiai prieina prie to pačio lygio kai pradeda galvot, kad jie pasaulio žvaigždės, nors į kitą šalį pajudėjus nei vienai sielai jų egzistencija nerūpės.
Dar dirbau savanoriu DJ nevykelės koncerte, nu… duot jauniem žmonėm šlovės, kad ir betkokio lygio, yra recipe for disaster. Bilekaip mažai pagarbos aplinkiniam, visiškas neatsargumas, dainininkai, influenceriai, toks jausmas kad nuo vakarų gan skiriames apart to kad pas mus ego tokio pat lygio.
Norėjau tiesiog paidalint mintim, kokia jūsų nuomonė?

Kalba eina apie s. neries g. 99
https://www.delfi.lt/bustas/nt-rinka/apie-sia-gatve-graziu-zodziu-neisgirsite-vadina-vilniaus-getu-ir-siukslyno-namais-80069193

– Agirdi kur dingęs, būmeri? – paklausė manęs anądien sūnus balso pranešimu, beje, toks pats zūmeris kaip ir jūs.
– Juodai pachalinu ant takso, kaip tai kur? – užsidėjęs ant nosies galiuko akinius, vienu pirštu baksnodamas sudaužytą smartfono ekraną jam atrašau.
– Žodžiu, močia sakė, kad padavė tave antstoliams už alimentus, – gal po 7 sekundžių, balso pranešimu atsakė manasis abiturientas Vitoldas, o gal jau baigęs mokyklą, nežinau dabar tiksliai.
– Kaip tai padavė antstoliams? Taigi viską pervedinėjau, – surinkau jam melagingą tekstą sukinėdamas baranką vakarinio piko metu taksuojant. Jeigu šnekant tarp mūsų, mielieji skaitytojai, alimentų savo antrajai žmonai, už tą nesaugų lytinį aktą, nemoku turbūt jau virš metų.
– Vatever, žodžiu, mama sakė, kad dabar tikrai turėsi pervedinėti šaibas. Tik informuoju, – perspėjo mane Vitoldukas. Nežinau kodėl, ar todėl, kad jam pačiam reikėjo pinigų ant smailo ir kristės, ar iš tiesų jam rūpėjau ir jis norėjo mane perspėti.
Kuris laikas nujaučiau, kad boba paduos mane antstoliams. Gavau visokio pobūdžio laiškus, tiek fizinius, tiek elektroninius. Iš pradžių buvo tartasi gražiai, po to prasidėjo grasinimai, o vėliau, atėjo antstolių pranešimas, kad tuoj nuo mano varganos taksioro algelės pradės nuskaičiuoti pinigėlius. Blecha, skolos pradėjimas, administravimas ir kiti mokesčiai buvo tokie drakoniški, kad net nesulyginsi su tuo būsimu NT mokesčiu. Nors pala, apie kokį NT mokestį aš šneku su jumis, gi dabar jaunimui savos būdos nebereikia.
Taigi, mielieji, užspaudė antstoliai juodai. Teko ant stalo padėti taip ilgai kauptus rėmėjų pinigėlius. Taksavau papildomas valandas, kone gyvenau mašinoje. Žinot, kas būna, kai mašinoje sėdi nuo šešių ryto iki devynių vakaro?
– Kas būna? Nepatogu? – kelia antakį jaunasis skaitytojas.
– Eik jau, nepatogu... Nepatogu būna kai kišenėje skėtis išsiskleidžia, jeigu supranti apie ką aš, – mirkteliu ir luktelėjęs po nesuprasto juokelio paaiškinu, – kai ilgai sėdi mašinoje, nu kokias 15 valandų kaip aš, pats pradedi nejausti kaip pripachini mašiną savo svogūniniu prakaitu ir kitais kūno skysčiais. Va tada žmonės pradeda rašyti atsiliepimus, atšaukinėti keliones, o tai reiškia dar labiau sumažėjusias pajamas...
Visgi pavyko sukrapštyti pinigus, atsimojuoti antstoliams ir buvusiai žmonelei. Dabar va, stoju prieš jūsų teismą, jaunime. Tie kurie iki čia daskaitė – sveikinu, jau esate nugalėtojai, nes chui ten kas skaito ilgiau negu trys sakinius. Tik nepagalvokite, kad antstoliai mane išmušė iš vėžių, kad mesčiau istorijų pasakojimus. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas bendraujant su jais.
Didvyriškai fleksinu prieš jus, lyg nieko blogo tie antstoliai, bet su sveikatėle visgi buvo šiek tiek prastai, reikėjo atsigauti, nebuvo net kada parašyti istorijos. Jau tik atmojavus tūkstantėlius visiems lupikams, prisiminiau savo pirmąją pažintį su jais. Pirmasis mano rodeo su antstoliais įvyko tūkstantmečių sandūroje, maždaug 1999 metais. Taigi, kas nebijo, kviečiu susėsti rateliu ir paskaityti istorijos „Antstolis. Bariukas“. Tik siūlau netempti, nes vėl blet prapulsiu kokiam mėnesiui viršaus. Davai, važiuojam!
– Virgi, bled, jau zajabali su tomis skolomis, kiek galima? – neapsikentęs turguje, kone maldaujantis, pareiškė kitas turgaus prekeivis Antonas, galėjęs parduoti praktiškai bet ką.
– Gerai gerai, netriesk kaip boba, gražinsiu, – ranka mojavo raminimo ženklą toks Virgutis, turgelio batsiuvys ir vienas didesnių ano laikmečio pijokų.
– Ką tu blet grąžinsi, vėl valiuta pasikeis. Kaip iš žvėrelių į litus pasikeitę, taip litą pakeis koks nors jevropedijos kronas ar koks nors dar naujadaras, – dėstė nostradamusas Antonas.
Dvidešimtpenkmečio turguje, aprašomoje amžių sandūroje, nebedirbau. Buvau užsukęs šiaip pasišniukštinėti, pakalbėti su buvusiais gyvenimo palydovais, maktelt vieną kitą burnelę, iš pažįstamų nusipirkti videko kasečių su nuogomis vokiškomis tetomis, bet pornūhos kasečių tai ne sau. Kaimynas prašė, tas gi smaukosi ten prieš tas kasetes, aš tai baikit, ne.
– Von nahui nuo mano būdos, – vijo skolininkas Virgutis išdūrintą naujoką Antoną. Kas dirbo turgelyje žinojo, kad Virgučiui į skolą galima duoti nebent prieš tai kaip užstatą pasiėmus lakierkų maišą. – Kai turėsiu pinigų, va tada gal ir grąžinsiu.
– Ne nu, tvajumat, – skėstelėjo rankomis Antonas, – man už kažką reik bobą ir tris vaikus išmaitint, – bandė apeliuoti į Virgučio sąžinę naujokas, bet supratęs, kad neatgaus tų, berods šešiasdešimties dolerių, nusprendė įsilaužti į kioskelį ir atsiimti pinigus pats.
– Ė–ė–ė-, ką darai?! Žiūrėkit, puola! – paleido gerklę Virgutis ant turgaus ir saulei šviečiant į tą jo larioką, man į akis blykstelėjo batsiuvio yla, kurią Virgutis galėjo panaudoti savigynai, taip neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Anuomet, žinokit, jeigu plėšdavo tavo prekybos vietą, galėdavai griebtis parankinių priemonių, sroko negaudavai.
– Ko čia lendi? Aš tave nahui nudursiu! – riteriškai iš anksto perspėjo Virgutis.
Neiškenčiau tokios neteisybės ir dėjau:
– Virgi, kišk tą ylą šonan arba sugrūsiu tau ją bybin, į tą vos pramerktą akutę besispjaudančią myžalais ir sėklą, – užriaumojau ant turgelio taip, kad niekas nebūtų patikėjęs, jog čia būtent turgelio Kostas galėtų svaidytis tokiais ketinimais.
– O tau čia ko reikia? Nebedirbi turgelyje, tai ir drožk iš kur atėjęs, – pagrasino Virgutis ir išsigandęs užkišo ylą po prekystalių.
– Čmeryna, bliad, kokio chujaus čia dabar dedovščinini trumpiau už tave dirbančius, a? Pamiršai gal kaip prie ruskio išvykęs į armūchą praporščikams bybius uostydavai, ką? – užrikau ant Virgučio, seniau besigyrusio savo armūchos žygdarbiais. Turgus smalsiai rinkosi aplink ir krizeno.
– Ne nu... Aš... Nu... Jis pats gi... – mikčiojo Virgutis.
– Ką čia mikčioji, bliad, – įsikišo Antonas, – jau trečias mėnuo neatgaunu pinigų, o už butą juk reikia mokėti šioje šalyje, jo? Už anteną reikia mokėti, jo? Už turgų, už stogą, reikia mokėti?
– Nu jo, reikia, reikia, – niurnėjo turgus stojęs Antono pusėn.
– Tai vsio, dabar, Virguti, – moderavau turgaus debatus ne prasčiau nei Jakilaitis, – atbašliuoji Antonui kiek reikia, plius pridedi desėtką viršaus kaip procentus. Jeigu ne, pajudinsiu ką reikia pajudinti ir batus galėsi siūti su yla birkoje.
Užbaigus sakinį, turguje įsitvyrojo tyla. Keli vyriokai nejaukiai kišenėse permetė šlangeles į kitą pusę po įsivaizdavimo.
– Kostai, tu čia prie ko dabar? – išsigandes, net perbalęs paklausė Virgutis. – Mes su Antonu patys išsispręsim.
– Davai kratyk fanerą greičiau, batsiuvy tu jibanas, – užbaigiau debatus ir turgaus spaudžiamas Virgutis atskaičiavo reikiamą sumą Antonui.
Turgelis negalėjo patikėti savo akimis. Virgutis susvyravo nuo kadaise skudurais prekiavusio Kosto Dumausko žodžio ir grąžino Antonui skola! Kiti net trynėsi akis sakydami „nu blecha kas čia per fyntai prieš pat pasaulio pabaigą?“. Patraukiau iš turgaus aukštai pakelta galva. Antonas rankon įgrūdo banknotą pareikšdamas didžiausią padėką.
– Aš visada kovosiu už tiesą, Antonai, – mirktelėjau ir išdidus patraukiau pro turgaus vartus. Virgutis slėpė akis, o aš, kaip koks puikus teatralas, net nesusvyruodamas išėjau. Teisybę pasakius, iš turgaus išėjau sutraukęs anusą, mat buvau baisiai peršikęs ir pats nustebęs savo agresijos priepuoliu.
– Nori pasidaryti gražaus pinigo? – už nugaros šnypštelėjo klastūniškas balsas.
– Žiūrint ką darysim, – mirktelėjau Gyvačiui, tokiam kūdam ropliui su sovietų mariako pistūsiais, turinčiam vos keturiasdešimt metų. Įtariau siūlys pakortuoti, po to apipis, mat visi žaidėjai bus savi, apsimetantys nepažįstamaisiais.
– Mačiau gerai sekasi išmušinėti šaibas, – liežuviu sušnypštė žmogus–gyvatė.
– Torpeda aš tikrai nebūsiu, nedirbu nei Prarabui nei Ačkanui, niekam, – paaiškinau, kad į gaujų pasaulį tai jau tikrai nesivelsiu.
– Ne, baik jau, – pasakė gyvatė su pachmielno šūdo spalvos ekshibicionisto ploščiumi. – Mes esame rimta antstolių firma.
– Oi ne, su stroikėmis irgi nieko bendro nenoriu turėti, ypač pastoliais, – rankomis sumosikavau iksą.
– Čia ne pastolių, o antstolių firmą, – paaiškino jis šyptelėjęs, žinojo, kad apie tai niekas nėra girdėjęs. – Išmušinėjame skolas.
– Kaip kaip? – nepatikėjau savo ausimis.
– Kai šiksi pasikreipk, – sušnypštė juokais jis. – Antstolis turi visą teisinį pagrindą eiti pas skolininką ir atkirtinėti šaibas, uždėdamas šimtaprocentines baudas.
– O jeigu šaibų skolininkas negrąžina?
– Grąžina visada, – mirktelėjo Gyvačius. – Kaip tu ten sakei tam batsiuviui, ylą bybin sukiši? Nu tai va, skolininkai visada grąžina pinigus kai yla pradeda organą kutenti.
– A, tai ir tu girdėjai konfliktėlį?
– Aišku girdėjau, todėl ir siūlau prisijungti. Ką sakai?
Dvidešimtpenkmečio turgelio prieigose kaip cielka nesilaužiau. Sutikau su pasiūlymu kaip didžiausia turgaus baidyklė, psichologinių traumų kamuojama Žydrūnė, neturėjusi normalaus tėvo vaidmens gyvenime, sutikdavo pasirurinti su baisiausiu turgaus apsimyžėliu, chroniu Saška. Su Gyvačiumi aptarėm smulkmenas ir gavau leidimą pradėti nuo rytojaus.
Sekančią dieną atvykau į antstolių firmos kontorą, tame pastatų komplekse, kuriame kažkadaise buvo Kauno radijo gamykla. Konspiracinėje firmelėje zujo stačiakrūtės sekretorkos, senų bobų niekas darban nepriėmė – Gyvačiui nereikėjo biurokratinių senių darančių kavagerį keturias valandas per darbo dieną ir realiai dirbančių vos valandą dienoje. Firmoje „IšmuštLita“ dirbo jauniklės, kurios nebijojo nei darbo, nei lengvos formos seksualinio priekabiavimo iš paties Gyvačiaus. Dovanokite, jo tikro vardo ir pavardės čia nepasakysiu, bo užtampys po teismus, kai atskleisiu visas šio biznio subtilybes. Panašus jis buvo į žaltį, gyvatę, todėl jį šioje istorijoje ir praminiau Gyvačiumi.
Taigi, „Išmuštlita“ kartu su Gyvačiumi priešakyje ir dar keliais prarabais generavo tokius pinigus, kad matvaju. Firmos parkinge stovėjo landsberginis mersedesas, raudonas sportinis mitsubišis ar koks ten bybis su spoileriu, keli agresyvūs, kampuoti, šturmui skirti chebrovežiai bei viena kita Lada „Niva“, skirta miško kelionėms.
Che, šefas su Niva ne grybauti važinėjo ar biznio sekretorkoms mišką rodydavo, oi baikit. Nivos buvo skirtos vežioti skolininkus po Pakaunės apylinkes, prireikus, net duobę liepdavo išsikasti, bet apie tai dar papasakosiu.
Pirmąją dieną Gyvačius supažindino su firmos struktūra, keliems prarabams paspaudžiau ranką, jie buvo ar tai teisininkai ar kas per vieni. Pas Gyvačių priimamajame sėdėjo ir mentų porelė, matyt visi bendradarbiavo toje veikloje. Atskirame kabinete prie žemėlapio stovėjo keli operatyvininkai ir kažką paišė, žymėjosi jiems reikšmingą informaciją ant užrašavkių. Šalimais sėdėjo ir į tą patį žemėlapį žiūrėjo ir augalotesni bachūrai.
– Dariūne, atvedžiau pastiprinimą, – pasakė Gyvačius, „IšmuštLitos“ generalinis šefas ir iš po mariako pistūsių švilptelėjo ir kitiems atkreipti dėmesį, – va šitas diedas, – taip mane apibūdino Gyvačius iš karto parodydamas mano statusą prieš kitus, – vakar dvidešimtpenkmečio turgelyje, vardan keliasdešimties svetimų dolerių, dvigubai už jį didesniam batsiuviui vos į bybį nesugrūdo ylos.
Chebrantai operatyvinėje planavimo patalpoje nustebę linksėjo, suprask, visai pritapsiu.
– Kiek girdėjau, batsiuvys vilkino šaibas tris mėnesius, kiek galima? – prisistačiau užsirūkydamas patalpoje ir pagriebiau sekretorkos atneštą juodą užplikytą kavą su tirščiais. Pūstelėjęs kavą, luktelėjau sekundėlę, kad ją pritrauktų ir siurbtelėjau dar kunkuliuojančio brudo.
– Nu tai zajabys, reiškia pritapsi, – išsišiepė Dariūnė, bajavas trisdešimtmetis su randu ant kaklo. – skolininkams tokie smulkūs kaip tu dar baisesni, – paaiškino jis ir atkišo leteną pasisveikinimui, – šiaip tai aš Darius, nu bet visi vadina Dariūne.
– Aš Kostas, visi taip ir vadina, – pasakiau net nešyptelėjęs ir rimtu snukiu pasisveikinau su kitais džiumbrais, buvo ir mano sudėjimo vyriokų, bet jie buvo tie operatyvininkai prie žemėlapio. Susipažinau su bendradarbiais.
– Gerai, šaikele, palieku jus dirbti. Gero kliovo, – palinkėjo Gyvačius ir išėjęs įžnybę pasilenkusiai sekretorei į subinę, kuri kažko ieškojo stalčiuje, o gal ir šiaip buvo atkišusi pasturgalį, kad pasimaivytų.
– Nu tai ką, važiuojam? – paklausė Dariūnė pakilęs nuo tapčiano, ant kurio šiaip laiko dažnai neleisdavo, labiau mėgo štanginę negu poilsį. Iš tų kelių operatyvininkų Dariūnė paėmė paruoštą popieriaus lapą ir sunkiai skaitydamas tekstą plaukuotais pirštais mėgino pasikasyti tokias pat plaukuotas, bet mažas ausytes.
– Tai aišku, – atsakiau iš karto ramiai, nors buvau baisiai išsigandęs, kad teks kažkur važiuoti kažką mušti ir gąsdinti. Šiaip jau nebuvau konfliktinis, priedo, neturėjau tokio sudėjimo, kad galėčiau kažkam suduoti per sprandą, buvau labiau pyzdelintojas. – Kur varom?
– Varom, papasakosiu šiek tiek apie darbą, – tarė jis ir kartu nuėjome į lauką.
Įsėdom į Lada „Niva“ ir Dariūnė paprašė garsiai perskaityti kas surašyta ant lapo, tą ir padariau.
– Che, nu blet gerai skaitai, poetas gal būsi? – sužvigo Dariūnė.
– Žinai kaip sakoma, kas skaito ir rašo, duonos neprašo? – pasakiau ir vos šyptelėjau, dėjausi rimtas.
– Oi nimagu, nu va čia tai kileris naparnikas, maladec Kostia, – kvatojosi naujasis kolega Dariūnė ir patraukėme pirmojo paciento link.
Ypatingo nieko nenuveikėme. Nuvažiavome iki Žaliakalnio, prie kažkokios trobos ir akivaizdžiai pastatėme mašiną prie pat įvažiavimo į kiemą. Išlipė parūkėme ir bikus nuspragsėjome pašiūrės link. Pasirėmę į Nivos kapotą tylėdami žiūrėjome į langą, už kurio užuolaida vos judėjo.
– Matai? – paklausė Dariūnė. – Juda užuolaida, reiškia kažkas vis dėlto gyvena, nors kaip sakė, boba skolininkui durų neatidaro.
– O kas skolininkas? – pasidomėjau.
– A chren znajet, ar tai systra ar tai švogerka, dabar tiksliai nepasakysiu, bet esmė ta, kad senė, užlinkus diedui, pasisavino pinigus ir negražina kitai bobai.
– Tai ko mes neinam vidun?
– Operatyvininkai liepė kol kas pastebėti kas vyksta, gal bobelė palūš ir pasirodys, tada bus galima įteikti raštą, kad senė turi grąžinti skolą ir padengti firmos išlaidas dėl skolos administravimo. Nu ir šiaip pastovėkime, pabauginkim senę.
– Žie, vos prasivėrė durys! – šnypštelėjau susijaudinęs.
– Palauk palauk, neparodyk, kad tau ne pajebat, tegul pati ateina, – pamokė Dariūnė.
– Jėzus Marija, – užverktomis akimis išlindo rožančių apsikabinusi kokių septyniasdešimties metų bobelė, – ar jūs čia nuo Nijolės?
Dariūnė iš česnakinės pažasties išsitraukė popieriaus lapą ir pažiūrėjo į turinį. Vos mostelėjęs galva, nurodė ir man pažiūrėti, kad parašyta. Tokiu pat minimalistiniu, pensininkei neįžvelgiamu linktelėjimu patvirtinau, kad ties skaičiumi „vienas“ parašytas vardas Nijolė ir nurodytas adresas Žaliakalnyje, prie kurio ir stovėjome. Dariūnė irgi tylėjo.
– Nuo Nijolės, tikrai tikrai! – žegnojosi senjorė. – Viešpatie Dieve, aš tikrai nežinojau, kad ji susidėjusi su mafijozais, aš atsiprašau, tikrai visus pinigėlius grąžinsiu, tuojau pat, aš tikrai nežinojau! – tarusi ji užbėgo atgal į trobelę ir atsiprašinėjimai girdėjosi iš vidaus.
– Chui ten nežinojo, paštininkas laiškus gi nešė ir į duris beldė ne kartą, pati skolininkė irgi laužėsi vidun, – burbtelėjo Dariūnė.
Pensininkė grįžo su vokeliu ir raudodama pasakojo istoriją, kaip ji tikrai netyčia pasisavino velionio pinigus nors turėjo skirti juos kitai bobai. Kažkaip ten gavosi, kad jos vyras prieš mirtį namą užrašė šitai bobai, o santaupas kitai, gal antrai žmonai. Vienaip ar kitaip, pensininkė raudodama atskaičiavo šešis šimtus litų.
– Oi Dieve Dieve, kaip negerai, nebeturiu nieko! – raudojo ji užsiėmusi už širdies. – Man rodos ir insultas prasidėjo, oi kaip negerai...
Tai pasakiusi, bobelė su paralyžiuota kaire kūno puse šiaip ne taip grįžo į gryčią ir, kaip tikiuosi, išsikvietė greitąją. Su Dariūne nepratarėme nei žodelio, boba pati grąžino pinigus neprireikus nei krislo smurto. Grįžus į mašiną perskaičiavome šaibas ir patikrinome prieš saulę ar pinigai tikri.
– Boba davė šešis šimtus, nors turėjo atskaičiuoti penkis šimtus, – nudžiugo Dariūnė. – Nors šiaip pačios skolos buvo viso labo trys penkiasdešimt, o likę šimtas pem skaitosi skolos administravimas. Būk geras, pasakyk, kiek čia mums lieka?
– Bendrai lieka šimtas lyšnų litų, – sukalkuliavo buvusio turgelio pardavinėjo smegenys atimdamos iš šešių šimtų penkis šimtus.
– Nu tai vsio, nuo šitos chaltūros pasidaliname po pidisoką, tik niekam nesakyk, – Dariūnė įspėjęs mirktelėjo. – Papildomai dar ir šefas procentą kažkokį numes, – Dariūnė nusijuokė ir patraukėme kito objekto link.
– Nu geras, – žvengiau kartu, nors ir buvo šiek tiek gaila bobelės, bet visgi jaunasis Dumauskas smaginosi iš peties, matydamas silpnesnį kenčiantį. – Tai čia taip lengvai tos šaibos ir eina?
– Ne, – surimtėjo nukirtęs juokus Dariūnė, – kartais pensininkams tenka ir per kuprą užvažiuoti.
*****
Pristabdykime šią istoriją savaitėlei, ką? Kitą kartą pažadu papasakoti daugiau apie antstolio darbą ir jau atskleisiu prie ko čia tas „Bariukas“. Netampysiu jūsų nervų kaip juos prieš keletą savaitėlių man tampė dabartiniai antstoliai, veikiantys panašiais metodais kaip ką tik jums papasakojau. Sugrįžkite prašau už savaitės, jūsų lauks antra istorijos dalis. Jeigu nenorite laukti ir nepamoina numesti keletą eurų, prašau tai padarykite Contribee arba Patreon, būsiu be galo dėkingas. Mainais į tai, galėsite iš karto suskaityti šią istoriją, nelaukiant kol išeis nauja dalis.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
https://contribee.com/kostas-dumauskas
https://www.patreon.com/kostas_dumauskas
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Bendrauju Facebooke, esu paleidęs audio istorijų nu ir šiaip čia daug nuorodų apie mane

Norėčiau Jums pasiūlyti išspausdinti popierinėje knygoje (arba publikuoti bet kokia kitokia sklaida) mano tekstus, kuriuos siunčiu prisegtus prie šio laiško. Manau, knygą greit išpirktų. Tekstų siunčiu daug, išsirinkite iš jų tuos, kurie Jums tinka ir patinka. Taigi, siunčiu savo kompiuterines knygas, pavyzdžiui, ir knygą „Spindėk!“, kur viename faile daug tekstelių su pavadinimu beveik kiekvienas. Bet visus šiuos tekstus esu išskaidęs kiekvieną į atskirą failą, todėl galėčiau atsiųsti kiekvieną tekstą atskirai, atskiru failu. Šitaip atskiru failu galėčiau atsiųsti ir kiekvieną savo eilėraštį, kurie yra mano kompiuterinėje knygoje „Žydinti vyšnios šakele!“, ją taip pat siunčiu. Leidžiamon knygon galėtumėt sudėti du žanrus: rinktinę prozą ir rinktinius eilėraščius. Jei norite aukso, imkite jį. O jeigu neimsite, tai po kiek laiko vėl pasiūlysiu. (Knygą „Spindėk!“ atsiųsiu pakartotiniu laišku, nes iškart visų failų internetui būna per daug).
​
Labai verta man savo padėtį apsakyti. Štai kokius elektroninius laiškus (kurį dabar gaunate) aš siuntinėju iškart net penkiais šimtais elektroninių adresų, nes iš tikrųjų yra taip, kaip rašau: naudodamiesi net Žemės stebėjimo palydovu nusikaltėliai kėgėbistai, mane UŽPUOLĘ, seka (minčių skaitytuvu; net nuo sovietų laikų) mano mintis, protavimą (galvojimą), mano galvos ir viso kūno funkcionavimą (ir, neabejoju, vagia mano kūrybą bei viską, ką rašau); jie seka mano taip pat ir judėjimą, o kas baisiausia – jau tris dešimtmečius kankina mane per nuotolį (per atstumą) kūno kankinimais, kuriuos kentėti labai sunku. Kankina kasdien, taip pat ir naktį, ir netgi smarkiau negu dieną, kankina naudodami ultragarsą ir neurokomunikatorių, naudodami kažkokias bangas ir spindulius (norėčiau sužinoti kokius konkrečiai). Kankina dirbtiniais labai skaudžiais skausmais: galvos skausmu; dirbtiniu labai intensyviu slogavimu, kuris būna su skausmu nosyje; baisiu nosies užgulimu kad ir kvėpuoti nebegaliu; dirbtiniu čiaudėjimu ištisomis dienomis; dirbtine, skausmingai kankinančia savijauta (nuo kai kurių tokių dirbtinių būsenų net svaigstu); įjunginėja baisų kūno šaldymą šaldomosiomis bangomis; naktimis, o dažnai ir dieną, įjunginėja kvėpavimo apsunkinimą; transliuoja į galvą spengiantį ūžesį (dažniausiai naktimis; ypač skausmingą spengimą įjungia iškart po to, kai iš miego nubudina; nubudina kažkokiomis bangomis); įjunginėja poreikį išsipūsti nosį; įjunginėja dirbtinį poreikį valgyti (nepaisydami nei per didelio cholesterolio manyje, nei esančios hipertonijos, nei kad diabetas man gresia – įjungia kokį nors dirbtinį kankinimą, pavyzdžiui, tokį kaip rėmuo, ir tol laiko įjungtą, kol neužvalgau); įjunginėja kojos, arba kojų, skaudėjimą (dažniausiai vakarais, lovoje man gulint); rankos skaudėjimą; daug kur kūne ir odos paviršiuje dirbtinius skausmus įjunginėja; dirbtinį skausmą nosyje įjunginėja; dirbtinį skausmą kojos linkyje, kojos pirmajame piršte „nykštyje“, kojos pentyje įjunginėja (be abejo neverta čia to sakyti, bet Vytautas Markevičius man per radiją yra sakęs, esą tarybiniai desantininkai turį tokių šovinių, kad jei kulka pataiko į petį, tai išlenda... per kojos nykštį); akyje skausmą arba dirbtinį akių perštėjimą įjunginėja, dėl ko prie akies net karpų buvo priaugę; odos perštėjimą įjunginėja (net auglį man ant nugaros išaugino, veikdami spinduliais kaip kokią daržovę šiltnamyje); dirbtinius košmariškus sapnus naktimis man transliuoja negiliojo miego metu; niežėjimą ausyje tai vienoje, tai kitoje įjunginėja (man tai nieko nereiškia ir nesuprantama ką tai reiškia, vien tik savo kėgėbistinį savo smirdėjimą jie tuo įjunginėjimu patvirtina); dirbtinį kankinantį mieguistumą įjungia – dažniausiai tada, kai važiuoju viešuoju transportu, arba kai žiūriu televizijos (pavyzdžiui, amerikietiškųjų imtynių, ar „Panoramos“), arba kai rašau; ir visaip kitaip mane kankina, vargina ir kamuoja nuotoliniu būdu nuo 1993 metų! Seniau įjunginėdavo netgi dantų dirbtinį skausmą; gerklės baisų skaudėjimą; neatlaikomą skausmą smilkinyje; akiduobės šoniniame krašte skausmą įjunginėja, nuo kurio net ašaroti akis pradeda, ir dar kitokius skausmus bei „negalavimus“ įjunginėjo ir įjunginėja. Kažkokiomis bangomis ar spinduliais – tik įsivaizduokit – mane jie ir migdo, ir nubudina! Tai faktai! Po ilgalaikio dirbtinio čiaudėjimo (kaip tai buvo, pavyzdžiui, ir 2021 m. birželio mėnesio pirmosiomis dienomis) net aplink plaučius po šonkauliais pradeda skaudėti, tada dėl plaučių skaudėjimo nei nosies išsipūsti nebegaliu.
​
Dar labiau keistas ir neįtikėtinas šisai atrodys kankinimas: įjunginėja man čekistai skausmą... liežuvio krašte, tai dešiniame, tai kairiajame (liežuvio) šone. Aš netverdamas net pirštą kišu burnon į tą skaudamą liežuvio vietą šiam dirbtiniam skausmui „grasindamas“, kai toks būna įjungtas. Įjunginėja raumenų skaudėjimą (tada atrodo, kad skauda visą kūną). Įjunginėja (tiesa, retai kada) skausmą po šonkauliais – po abiem šonkauliais iškart, arba tik vienoje šonkaulių pusėje.
​
Dirbtinį kūno šaldymą egzekutoriai kai įjungia, tai šalta pasidaro kaip Sibiro barake. Šis paslaptingas kankinimas yra labai sunkiai atpažįstamas kad yra dirbtinis, nes šaltis atrodo kaip natūralus ir jeigu toksai baisus šaltumas neatsirastų per kelias sekundes ir jeigu per kelias sekundes neišnyktų, tai ir nesuprastum, jog tai dirbtinis kenkėjų šaltumas. Ir jeigu žodžiais (transliatoriumi) jie nepasakytų, kad dirbtinai esu šaldomas, ir kad nesušilsiu kad ir kaip beapsirengčiau. Kokiu būdu, kokia technologija, dirbtinį kūno šaldymą jie išgauna?
​
Panašiai būna ir su dirbtiniu kaitinimu, kaip karštį KGB kenkėjai sukelia veikdami kūną infraraudonaisiais spinduliais.
​
​
Kraujo tekėjimą nosyje jie pramuša nuotoliniu būdu kada nori. Nė nepajuntu. Be jokio skausmo, ramybės būsenoje pramuša. Tik pajuntu kad šlapia nosyje pasidaro, o išsipūtus – nosinė krauju nusidažiusi būna. Šitaip sukruvino mane, pavyzdžiui, tada, kai užbaigiau (2023.X.17 d., naktį) savo novelę „Dvikova“. Kad KGB gaujelės aparatūra turi galimybę ir kraują kūne pramušti, tai gyvybei yra labai pavojinga. Areštuokite juos. Koks yra jų irštvos Vilniuje adresas?
​
​
Jie nei skaityti man neleidžia: kai paimu į rankas knygą, įjungia tokį savo aparatūros režimą, kad man pačiam girdisi žodžiai, kuriuos perskaitau. Kadangi šitaip esant skaityti neįmanoma, tad pasileidžiu radiją. Tada garsas kambaryje nustelbia man atitransliuojamus žodžius, kuriuos perskaitau ir jų nesigirdi, nes atitransliuojami žodžiai yra tylesni, negu radijas. Tokia minčių retransliacija ne tik trukdo, bet ir psichologiškai veikia, todėl neatsilaikęs kartais jiems šūkteliu atvira burna: „Smirdantis KGB parazite, neatkartok mano minčių!“. O kai neatlaikęs kokio nors kankinimo dirbtine sloga ar dirbtiniu skausmu pasakau „Smirdantis KGB parazite, išjunk kankinimą, ir nelok!“, tai jie niekšiškai sako „Tu pats įsijungei“. Būtų gerai tokį čekistą paspirginti uždėjus ant keptuvės ir sakyti: „Tu pats save spirgini“. Jau trečias dešimtmetis jie mane kankina, ir aš, anot jų, kankinimus kūno skausmais „pats įsijungiu“! Beje, o kai jie žodžius infragarsu gyvai man loja, tai kaip tada, kas „lojimą“ įjungia? Ar aš? Kai kankinti pradėjo 24 valandas per parą kiekvieną parą (1993 metais), tai keletą pirmųjų metų aš nei nežinojau nuo ko baisiai kenčiu, nes infragarsu žodžių tuo metu jie dar nekalbėjo ir kankino man to nei nežinant, kad skausmai, kankinančios, gyventi neleidžiančios būsenos, be pertrūkio trunkančios ištisus metus, yra dirbtinės, kad bangomis sukeliamos ir palaikomos mano kūne ir galvoje, visoje mano jausenoje.
​
Šitaip pačiai jie elgiasi ir kai rašau: įjungia mano minčių pakartojimą man pačiam – pradedu ausyse girdėti kiekvieną savo žodį, kurį rašau arba rašyti ketinu, tai yra kiekvieną savo mintį garsiai ausyse išgirstu kaip per telefoną. Tad ir rašydamas draugauju su radijumi, nes tai iš visų triukšmų pats geriausias, niekad nekenkiantis, nes jei girdi ir nepatinka ką šneka, tai gali persisukti kitą stotį, kurių, žinia, yra daugiau nekaip sovietmečiu, kai buvo Lietuvos pirma, antra programa, Rusijos „Majakas“, arba lenkų „Liato z radijem“; kai radijo garsas kambaryje esti, mano minčių retransliavimo man beveik nesigirdi, negirdžiu; šiuo būdu psichologiškai vargina jie, gaujelė, mane be galo daug metų; jeigu labai apytikriai, tai nuo 1999.
​
Be to, dar ir žodžius, naudodamiesi nuotolinio kalbėjimo aparatūra (infragarsu), į mane, bet kur Lietuvoje esantį, laido (kitur nebuvau), sako man, pavyzdžiui: „Ar ateisi?“. Aš nieko jiems neatsakau, o jei atsakyčiau, tai gal šitaip: „Nebent iššaudyti jus ateičiau“, nors jei iš tikrųjų, tai aš nieko nešaudyčiau ir kitiems neleisčiau, bet tai adekvati reakcija, tai adekvačiai atspindi kaip jie man nusikalsta kankindami mane (distanciniu būdu) kūno skausmais ir psichologiniu teroru. Areštuokite juos, atimkite iš jų aparatūrą, kuria naudodamiesi jie, KGB gaujelė, mane kankina ir seka mano galvos bei viso kūno funkcionavimą – mano mintis, mąstymą minčių skaitytuvu seka (klausosi ir girdi, ką aš galvoju ir ką kalbu). Koks adresas buveinės, iš kurios jie kankina mane, kurioje kankinimo aparatūra yra? Vien už tokios kankinimo aparatūros turėjimą, už disponavimą tokia aparatūra jiems kalėjimo bent keletas metų priklauso, ne tik už naudojimąsi tokia aparatūra. Kai būnu ne tarp žmonių, o vienas, bangomis įjunginėja ir dirbtinį dusulį (ypač naktimis), labai smarkų čiaudėjimą, baisią dirbtinę slogą. Visi „daktarai“ žiniasklaidoje aiškina kaip man nuo šių „negalavimų“ gelbėtis, vaistininkai vaistus nuo tų „negalavimų“ per TV reklamuoja, bet iš tikrųjų tai tik fariziejiškas kėbėbistinio pasaulio veikimas, o kartais gal ir netikėjimas tuo, kad šie mano „negalavimai“ yra dirbtiniai, per atstumą KGB gaujelės man sukeliami panaudojant spindulius ir bangas, ir jokių medikamentų čia nereikia.
​
Jie varinėja ir koordinuoja savo sėbrus, kad tie nuodų man piltų į kavą, į sriubą, o gal ir į vandenį.
​
Jie mano butą atsirakinėja net nuo okupacijos laikų iki dabar. Jie mano mamą neurokomunikatoriumi nužudė (2023.VII.7d.), o kai socialiniuose tinkuose paskelbiu kokį antikėgėbistinį straipsnį – kad ir straipsnį „Pikti kenkėjai budi „tundroj“ dár ir dabar“ – kuriame atskleidžiu ką jie man išdarinėja, tai feisbukas užblokuoja mane su paaiškinimu, kad tai yra, atseit, „neapykantos kalba“. Taigi, kai kam nusikaltėlių ir nusikaltimo demaskavimas yra „neapykantos kalba“. Taip galima suprasti: kadangi blokuotojai yra KGB organų, šešėlinių kėgėbistų ir kėgėbistėlių pusėje, tai todėl jiems nepatinka, ką aš apie nusikaltėlius rašau, kad vadinu juos tikraisiais vardais, o ne „galimai padariusiais nusikaltimą“. Blokuotojai, KGB gaujelės gynėjai, turbūt nori, kad aš niekieno nebaudžiamus nusikaltėlius, kankintojus 30 metų mane kankinančius, žudikus... angelais vadinčiau ir padus jiems laižyčiau!? Toks galvos nulenkimas budeliui gali ko gero ir visuomenei užmesti mankurto šešėlį, kuris dėkoja už tai, kad jį į Sibirą veža.
​
Kaip mane kankina taip pat ir feisbuke, savo paskyroje „Jonas Baranauskas“, socialiniuose tinkluose aprašau, ne tik knygose „Spindėk!“, „Ave, crux!“ bei „Užrašuose iš gyvųjų namų“, siunčiu šias knygas prisegtas prie šio laiško. Naudodami kažkokias bangas ir nežinia kokius spindulius (gal infraraudonuosius?), įvairiais sunkiais kankinimais jie mane kankina net nuo 1993 metų, o mintis (mąstymą, galvos funkcionavimą) seka, galbūt, net nuo 1982 metų!!! Jie man gyvenimą atėmė. Kadangi šio nusikaltimo teisėsauga nenutraukia (kreipiausi daug kartų, bet tik atsirašinėja, kaip, pavyzdžiui, ir Policijos komisariatas pagal mano gyvenamąją vietą (Vilniaus šeštasis komisariatas, ponai Vladimiras Deriaginas, Nerijus Baraišis), į mano Prašymą nutraukti nusikaltimą atsako, kad nusikaltimo tyrimas nebus atliekamas ir kad aš galiu kreiptis ir netyrimą apskųsti Ginčų komisijai arba teismui, betgi... nusikaltimų nutraukimas yra teisėsaugininkų, o ne Ginčų komisijos darbas), tad gal nusikaltimo viešinimas šį nusikaltimą nutrauks – labiausiai todėl siunčiu šį laišką. Šitaip iškart net penkiais šimtais elektroninių adresų laiškus siuntinėju nuo 2015 metų, o mažesniu el. adresų skaičiumi laiškus siuntinėjau ir daug anksčiau. Premjeras Saulius Skvernelis – jam siuntinėjau jau tada, kai vidaus reikalų ministru buvo – šio nusikaltimo nutraukti nesiteikė. Kaip ir Rita Tamašūnienė. Gal ministrė Agnė Bilotaitė pareigybiniu įsakymu nurodys šį nežmonišką nusikaltimą nutraukti, areštuos kankintojų gaujelę?! Nusikaltėlių kiautą pramušti sunku, bet juk būtinai reikia bandyti.
​
Nors nusikaltėlių gaujelė (tarsi viešai) „tebedirba“ juodą, nusikalstamą savo darbą, seka ką aš rašau ir viską girdi ką galvoju, nors žino visą mano galvos funkcionavimą, žino visą mano egzistavimą net ir būsimą, skausmais kankina, bet vis tiek tęsiu šio nusikaltimo viešinimą ir toliau – kol manęs kankinimus ir sekimą jie baigs. Galgi nebus fatališki man žodžiai „Anties“ frontmeno Kaušpėdo dainoje, kurioje paskutiniu mane vadina („pirmu“ pavadino jau pačioje pirmojoje šio ansamblio – maždaug ir apytikriai): „Tu sau kelią alkūnėm skinies, tavo vardo jau nieks neminės, tu bastais, kaip benamis šuva, nes po kojom – visa Lietuva“.
​
Labai baisus gaujėlės nusikaltimas dar tas, kad per visus tuos kelis dešimtmečius jie mane kankinidavo (ir tebekankina) taip pat ir dirbtine nemiga: neleisdavo naktimis miegoti. Glinskis nuolatos jiems, egzekutoriams, sakydavo: „Kelk [Joną] iš miego!“. Taip ir būdavo (ir tebesti): vakare trumpam bangomis užmigdydavo, o netrukus bangomis nubudindavo ir tekdavo baisias kančias kentėti nemiegant, ir neišsimiegant. Dar ir pasityčiodavo: „Budì!“, – sakydavo, naktį nubudinę. Ir neleidžia toliau miegoti, pjauna visaip, taip pat kankinančia dirbtinio skausmo būsena. Kažkada, kai bangomis nubudindavo, tai iš pradžių tylėdavo, nieko nesakydavo, o aš pradėdavau galvoti: „kas čia jie tokie, kurie seka ir kankina mane?“. Ir tuoj atsakydavau pats sau nebyliai mintyse: „žydai“ (man tokia nuomonė susidarydavo iš to, kaip jie man infragarsu kalbėdavo, ir dar iš kitų ženklų). Vos tik taip pagalvodavau šitaip, tada (mergina) ir tardavo: „Budì!“. Ir miegas baigdavosi tąnakt. O kitąnakt irgi tas pat.
​
Visą laiką girdėdavau kaip rankinis laikrodis tiksi (mechaninis), dabar 2023 metais jau nebegirdžiu; nė viena ausimi – prisidėjęs prie ausies pasitikrinau (spalio mėnesį). Manau, klausa pablogėjo dėl to, kad dirbtinio spengimo transliavimą man į ausis kėgėbistai įjunginėja, kankina dirbtiniu spengimu labai daug metų, įjunginėdami spengimą beveik kiekvieną naktį, o neretai ir dieną. O gal ir dėl to klausa pablogėjo, kad dirbtinį niežulį ausyse nuolatos įjunginėja net ir naktimis, ne tik dienomis – tai vienoje, tai kitoje ausyje. Irgi jau daug metų. Dirbtiniu spengiančiu ūžesiu labiausiai stribai ir stribukai mane kankino 2009 metų vasarą, kai atostogavau pas mamą kaime – nuolatos leido man į ausis tokį baisų ūžesį, kad buvo kaip nautofono kauksmas.
​
​
Visko čia neišvardinsiu ką išdarinėja man tie šešiapirščiai nuotoliniu būdu. Antai, per atstumą man odoje įpjovų padaro nežinia kaip tarsi lazeriu. Naktimis, miegančiam, įpjauna. Veido skrusote įpjauna, rankos nykščio viršuje, kojos pirmame piršte yra įpjovę... Įpjova net pakraujuodavo. Kai kurias tokias lazerines įpjovas ryte nusifotografuodavau (kaip ir apnuodijimo dėmes), vieną tokią veido nuotrauką ir į savo feisbuko paskyros anketą buvau įkėlęs, tad gal tai buvo viena priežasčių, dėl kurios kėgėbistai 2023 m. rugpjūčio mėnesį mano feisbuko paskyrą užgrobė, pradėjo joje mano vardu rašinėti apie pinigus, o paskui visai ją užblokavo.
​
​
Mano tekstus, kompiuterines knygas, kurias siunčiu prisegęs prie šio laiško, siūlau paskelbti viešai, panaudoti meninėje erdvėje, išversti į kitas kalbas, popierinėje knygoje išspausdinti, o teisėsaugininkų labai prašau: nutraukite šį nusikaltimą – manęs kankinimus nuotoliniu būdu (per atstumą)! Ir mano minčių sekimą nutraukite! Minčių sekimas toks pat sunkus nusikaltimas kaip ir kankinimai ultragarsu ir tiek pat sunku šį sekimą kentėti. Mintis seka, neabejoju, net nuo sovietmečio, gal net nuo 1982 metų. Kas yra minčių sekimas lengva suprasti įsivaizduojant: „jeigu mano mintis sektų ir girdėtų viską, ką aš galvoju ir ką kalbu!“. Mintis reikia sekti nebent tų, kurie mano mintis seka! Kažkur Vilniuje ta gaujelė įsikūrusi, kuri kankina mane bangomis ir spinduliais (naudodami ultragarsą, neurokomunikatorių), atrodo, netoli Šeškinės poliklinikos, kankina jie mane jau tris dešimtmečius! Aparatūra, ar tai aparatas (nežinau, nes nemačiau), kuriuo mane kankina, tikrai yra karo kovinis ginklas ir kad naudojamas yra, tai didžiulis kriminalas!!! Atimkite iš nusikaltėlių jį. Su jais aš neturiu absoliučiai nieko bendra, neurokomunikatoriumi, ultragarsu, minčių sekimu jie mane vargina ir kankina kasdien ir kasnakt šitiek daug metų 24 valandas per parą kiekvieną parą, todėl yra didžiausi mano priešai žemėje ir ore, ir visame mano gyvenime. Kankinimai ultragarsu tokie sunkūs, kad gyventi nesinori, bet dėl to negyventi ir nieko neveikti kaip anksčiau, daugiau jau neketinu niekad. Tuos, kurie seka mano mintis ir šitaip kankina mane distanciniu būdu, žino rašytojas dramaturgas Juozas Glinskis (jam gaujelė raportuoja apie mano minčių sekimo eigą, raportuoja ką sušnipinėja mane sekdami, jis yra gaujelės kuratorius); žino kankintojų gaujelę filologijos daktaras, savanorių leitenantas Vidmantas Kuprevičius; vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis, žurnalistas Kazys Jonušas. Daug kas žino. Antai per nuotolinio kalbėjimo aparatūrą man kalbėjo mokytojas druskininkietis Petras Stočkus, kalbininkė Irena Ermanytė, kalbininkė Rita Šepetytė–Petrkienė, pedagogas Eugenijus Manelis, ir kt.
​
Esu tas žmogus, apie kurį, dar nuo sovietmečio, žiniasklaidoje ir kitur medijoje anonimiškai bei metaforiškai, tarp eilučių, kalbama ir nepasakoma apie ką konkrečiai kalba ir kalbama (ką beišgirstum; kad ir seimūnas Žygimantas Pavilionis: 2022 m. kovo 16 d., po 8 val. ryto atsakinėdamas į radijo „Znad Wilii“ žurnalistės klausimus, kalbėjo tarp eilučių apie mane, bet irgi mano nei vardo, nei pavardės nepasakė). Tai tokia, pavyzdžiui, žurnalistų drąsa ir sąžiningumas! Daugiausiai, ką jie gali, tai pasakyti „Pasilikite su LRT radiju“, o apie kankinimus ir minčių sekimą nė puse žodžio niekad neprabyla. Nesuprantu, ko jiems bijotis. Negi savo šešėlio. Kviečiu prabilti apie šį šimtmečio nusikaltimą, tai žurnalistų pareiga. Jeigu aš nebijau, tai ko Jums bijoti!? Neprisidėkite prie tų, kurie mane slepia, laiko mane incognito, bet darykite atvirkščiai.
​
Radijas ZIP FM netiesiogiai siūlė užsivesti knygą, kurioje kasdien rašyčiau už ką tą dieną turiu padėkoti, būti dėkingas. Tada, atseit, „gyvenčiau be įtampos“. Kokia šlykšti demagogija! Už tai, kad naudodami spindulius, kūno skausmais kankina mane visą parą jau tris dešimtmečius, aš turiu būti dėkingas ir tik dėkoti! Už tai! Kiek ir už ką aš turiu jiems būti dėkingas, rašau dienoraštyje „Spindėk!“, ne tik čia. Jie yra tokie srutos, kad sako man, jog aš „pats save kankinu“, o tai yra tas pat, kaip sakyti, kad Ukraina... užpuolė pati save. Ta plati šalis bus laisva; tai bus dar vienas ir mūsų laisvės garantas.